Vienuolė karmelitė, Bažnyčios mokytoja, viena iš mylimiausių ir žinomiausių šventųjų. Ji yra Prancūzijos ir pasaulio misijų globėja, ją gerbia ir kitų krikščioniškųjų konfesijų išpažinėjai ir netgi nekrikščionys. Visuotinė Bažnyčia šią šventąją mini spalio 1 d.
Gyvenimas
Teresė Marten gimė Prancūzijoje, Alansone, 1873 m. sausio 2 d. giliai tikinčių, atsidavusių katalikų Liudviko Marteno ir Zelijos Geren šeimoje. Beje, Teresėlės tėvai dėl savo tikėjimo ir gyvenimo liudijimo yra paskelbti Dievo tarnais. Teresė buvo jauniausia iš penkių seserų. Būtent darnioje ir mylinčioje šeimoje Teresėlė gavo pirmąją tikros tėviškos bei motiniškos meilės patirtį. Šios meilės patirtis persmelks jos santykius su Dievu. Laimingasis Teresėlės gyvenimo laikotarpis pasibaigia 1877 m. rugpjūčio 28 d. mirus mamai. Po jos mirties tėvas su dukromis išsikrausto į Lizjė.
Po mamos mirties Teresė iš guvios ir džiaugsmingos mergaitės virsta itin jautria ir drovia. Ją apninka skrupulai. Veikiausiai dėl didelių emocinių žaizdų Teresėlė netgi suserga. Iš rimtos ligos patalo pakyla per 1883-ųjų Sekmines, regis, antgamtiškai išgijusi Mergelės Marijos užtarimu. Šis laikotarpis labai svarbus ir Teresės dvasiniam brendimui. 1884 m. gegužės 8 d. ji priima Pirmąją Komuniją. Tai išgyvena kaip be galo artimą susitikimą su Jėzumi, tiesiog ištirpimą Jame. Tų pačių metų birželio 14 d. Teresėlė labai sąmoningai priima Sutvirtinimo sakramentą. Šiuo skausmingu laikotarpiu pabunda nuojauta apie jos pašaukimą į Karmelį.
Keturiolikmetę Teresę perkeičia staigi ir visą ją apimanti Kalėdų malonė. Ją pati Teresėlė apibūdina kaip „darbą, kurio neįveikiau per dešimt metų, Jėzus padarė per vieną akimirką, pasikliaudamas mano gera valia, kurios man niekada netrūko“. Ji jaučiasi atgavusi sielos tvirtumą, atsikrato vaikystės ydų ir trūkumų. Teresė staiga subręsta ir pradeda bėgti per gyvenimą „milžino žingsniais“, nes Jėzus jos vidinę tamsą pavertė šviesos srautu. „Patyriau tvirtąjį ir galingąjį Dievą“, – rašo Teresė. Kaip savo atsivertimo vaisius ji aprašo ir artimo meilę, savęs pamiršimą, nusidėjėlių sielų troškulį.
Veikiai po savo atsivertimo Teresė pradeda žygius dėl stojimo į Karmelį. Ji jau pajėgia kovoti dėl savo tikslo. 1887 m. lapkričio 20 d. ji piligriminės kelionės į Romą metu išdrįsta kreiptis net į popiežių Leoną XIII, kad jai, penkiolikmetei, leistų stoti į Karmelį.
1888 m. balandžio 9 d. ji įstojo į Lizjė Karmelį, 1890-ųjų rugsėjo 8-ąją, per Švč. M. Marijos Gimimo šventę, davė pirmuosius vienuolinius įžadus. Teresė įstojo į Karmelį neturėdama jokių iliuzijų ir ne dėl to, kad norėtų vėl būti su savo anksčiau į tą patį vienuolyną įstojusiomis vyresnėmis seserimis. Jos troškimas – aukotis dėl sielų, melstis už žmones, ypač už kunigus. Ji ir pati trokšta tapti šventa. Įkvėpimo savo paieškoms semiasi iš Evangelijos. Tai irgi Teresės drąsos ir nepriklausomumo įrodymas. Jos laikais nebuvo įprasta ieškoti įkvėpimo Dievo žodyje, greičiau – jo komentaruose. Teresės neguodžia jokie komentarai, nė šventųjų gyvenimų aprašymai. Ji mato didžiulę prarają tarp jų ir savęs. Mūsų karmelitę apšviečia ši Šventojo Rašto eilutė: „Jei kas yra mažasis, teateinie pas mane!“ (Pat 9, 4). Šiuose žodžiuose ji atpažįsta save. O Iz 66, 12–13 atranda atsakymą, ką Dievas darys su tuo mažuoju: „Kaip mažyliai būsite nešiojami ant jos rankų, sūpuojami ant jos kelių. Kaip motina guodžia savo sūnų, taip aš paguosiu jus.“ Tai jos mažojo kelelio užuomazga – per Dievo žodį ji atpažįsta Jo motinišką ir tėvišką meilę ir pati užsidega Jo meile.
Pasitikėjimo kelio „įkūnijimas“ – Teresės sukurtas Pasiaukojimo Gailestingajai Meilei aktas. 1895 m. birželio 9 d., per Švenčiausiosios Trejybės iškilmę, ji pasiaukoja Gailestingajai Dievo Meilei. Taip atsiskleidžia didžiulė Teresės drąsa, nepaisant labai aiškaus savo menkumo suvokimo. Pasiaukojimo akte ji nevardija jokių savo nuopelnų, bet prašo patį Dievą būti jos šventumu. Ji net atsisako savo nuopelnų („pasirodysiu Tavo akivaizdoje tuščiomis rankomis, nes neprašau Tavęs, Viešpatie, skaičiuoti mano darbus“). Teresė Dievo Gailestingajai Meilei pasiaukoja deginamąja auka, maldaudama Dievą ją „sunaikinti“. Šios atrastos meilės persmelktas visas Teresės gyvenimas.
Teresę kankina nenumaldomi troškimai būti apaštale, kankine, kovotoja, kunigu, skelbti Evangeliją visuose penkiuose žemynuose. Tai neįmanoma. Apsimarinti, atsisakyti to? Atsakymą ji randa Pauliaus laiške korintiečiams (1 Kor 13 sk.). Ji rašo: „Meilė, gailestingumas bus mano pašaukimas. Supratau, kad, jei bažnyčia yra kūnas, sudėtas iš atskirų narių, tai negali stigti Jai ir paties būtiniausio bei prakilniausio. Suvokiau, kad Bažnyčia turi širdį, o toji Širdis liepsnoja meile. Supratau, kad vien Meilė žadina Bažnyčios narius veiklai. Ir jeigu Meilė užgestų, apaštalai neskelbtų Evangelijos, kankiniai atsisakytų lieti kraują <…> Aš supratau, kad meilė aprėpia visus pašaukimus, kad meilė yra viskas, kad ji gyva visais laikais ir visur. Vienu žodžiu, meilė amžina. <…> Taip, aš atradau savo vietą Bažnyčioje; <…> Mano Motinos Bažnyčios Širdyje aš būsiu Meilė… taigi aš būsiu viskas… taip mano svajonė išsipildys!!!“
1896 m. balandžio 3-ąją, naktį iš Didžiojo ketvirtadienio į Didįjį penktadienį, Teresėlę ištinka kraujoplūdis, pirmasis mirtinos ligos – džiovos – ženklas. Ji jį sutinka tikėjimu – artėja susitikimas su Mylimuoju Sužadėtiniu Kristumi. Prieš pat įsismarkaujant ligai, ji, paprašyta Motinos Agnietės, baigė rašyti savo prisiminimų rankraščio pirmąją dalį. Kitas rankraščio dalis (B ir C) parašė jau sunkiai sirgdama. Beje, seserys užrašinėjo ir rinko jau sergančios ir nebepajėgiančios rašyti Teresėlės žodžius.
Teresei ligos laikotarpis sunkus ne tik fiziškai. Ją labiausiai kankino vidinė tamsa. Teresėlė darėsi panaši į Kristų ne tik fiziniais kentėjimais, bet ir dalijosi Jo apleistumu. Jos vidinė vienatvė, dvasinis išbandymas ją įvesdino į Getsemanės slėpinį. Jos agonija 1897 m. rugsėjo 30 d. buvo kaip ir Jėzaus, be jokios paguodos. Kai apie trečią valandą ji kryžiumi išskėtė savo rankas, atsiremdama į dvi seseris, dusdama ir ieškodama palengvėjimo, susirinkusioms aplink ją seserims ji labai priminė Nukryžiuotąjį. Iki paskutinio atodūsio – kaip Jėzus – ji liko suvokianti ir budri. Žodžiu, Teresė matė save mirštant. Ji galėjo paaukoti savo mirtį. Kad ir kaip baisu tai buvo, Švč. Veido Teresės mirtis negalėjo sukelti vien ašarų ir skausmo. Jos mirtis tapo džiaugsmo švente. Viename laiške ji rašė: „Aš nemirštu, aš žengiu į gyvenimą…“
Dangus – daryti gera žemėje
Po Teresėlės mirties seserims karmelitėms išleidus jos rankraščius, prasidėjo Teresės žadėtasis rožių lietus, malonės, kurias jos užtariami gavo daugybė žmonių. Sunkiai sirgdama ji sakė, kad į dangų ji eina ne ilsėtis, o daryti gera žemėje, ir tai pildo su kaupu.
Teresę šventąja paskelbė popiežius Pijus XI 1925 m. gegužės 17 d. Jis ją drauge su šv. Pranciškumi Ksaveru 1927 m. gruodžio 14 d. paskelbė ir visų misijų globėja. Teresėlės su tobulu paprastumu atskleista evangelinė išmintis paskatino popiežių Joną Paulių II 1997 m. spalio 19 d. ją paskelbti Bažnyčios Mokytoja.
Parengta pagal www.svteresele.lt
Projektas „Iš praeities – į dabartį“. Remia 
